Keistas šunų ir kačių elgesys

Atsakingam gyvūno šeimininkui dėmesingai prižiūrinčiam ir akylai stebinčiam savo augintinį dažnai kyla įvairūs klausimai, susiję numylėtinio elgesio pokyčiais. Kodėl šuo žiovauja? Kodėl katės kaip tikros žoliaėdės retsykiais rupšnoja žolę? Kodėl jos murkia? Kodėl jiems kyla noras paragauti išmatų? Šis straipsnis skirtas apžvelgti dažniausiai pasitaikančius keisto elgesio pavyzdžius.

Katė ėda žolę.

Pagal įvairius mokslininkų tyrimų rezultatus apie 80 % kačių linkę pasimėgauti skirtingomis augalų rūšimis. Populiariausias paaiškinimas teigia, jog šis polinkis susijęs su virškinamojo trakto sutrikimais. Tačiau atliekant tyrimą ir stebint šimtus kačių, buvo pastebėta, kad tik 5 % gyvūnų turėjo tam tikrus žarnyno ligų požymius. Kita įdomi tendencija – 32 % stebėtų kačių, paėdę žolės, vemdavo. Beje, pusė augintinių rinkdavosi ėsti žolę, tuo tarpu likusi dalis – įvairias kitas augalų rūšis.

Dar įdomesni rezultatai pastebėti jaunų (iki vienerių metų) kačiukų kategorijoje. Tik 1-2 % šių kačių turėjo su virškinimu susijusių ligų ženklų ir tik 2 % paėdę vemdavo. 80 % jaunų kačiukų rinkdavosi įvairias rūšis kitų augalų ir tik 20 % ėdė žolę.

Visiškai normalu, jeigu Jūsų kačiukas retsykiais paragauja dobilų.

Visiškai normalu, jeigu Jūsų kačiukas retsykiais paragauja dobilų.

Šis tyrimas atskleidė, kad polinkis ėsti žolę katėms yra normalus elgesio bruožas ir gali būti susijęs su organizme vykstančiais procesais, tarkime, instinktyviu poreikiu atsikratyti žarnyne apsigyvenusių kirmėlių. Tačiau staigus polinkio ėsti žolę padidėjimas visgi gali būti susijęs su žarnyno problemomis ir turi būti stebimas veterinaro.

Katė murkia.

Dažniausiai murkimas šeimininkų ausims skamba tarsi muzika ir yra labai malonus. Tačiau nedaugelis žino, ką reiškia ši kačių savybė. Liūtai, tigrai bei kitos riaumojančios gyvūnų rūšys nemurkia. Tuo tarpu murkiančios rūšys tokios kaip naminės katės, gepardai, jaguarai bei lūšys negali ir nemoka riaumoti. Riaumojimas ir murkimas tikriausiai atitinka skirtingus tikslus, kuriuos šiems gyvūnams priskyrė ilgametė jų evoliucija.
Katės murkia, kuomet yra laimingos, tačiau taip pat, kai serga, yra sužeistos ar net kačiukų atsivedimo metu. Kai kurios naujos teorijos interpretuoja murkimą kaip būdą atgaivinti raumenis ir sausgysles po energingos ir daug jėgų pareikalavusios medžioklės. Buvo nustatyta, kad murkimas prasideda ties 25 Hz dažniu, kuris sutampa su dažniu, naudojamu gydyti žaizdas ir audinius.

Gyvūnas žiovauja

Įprasta manyti, kad žiovulys naudingas dėl to, jog išplečia plaučių turį bei padidina smegenų aprūpinimą deguonimi, tačiau pastebėta, kad nemažai daliai gyvūnų žiovaujant deguonies pokyčiai yra nežymūs.

Šiuo metu vyraujantis gyvūnų žiovulio paaiškinimas, teigia, jog gyvūnui esant pasyvumo būsenoje sulėtėja cerebrinė cirkuliacija, dėl kurios sušyla smegenys. Taigi, žiovaujant atvėsta arterinis kraujas, kuris tekėdamas priešinėmis nosies venomis vėsina smegenis, leisdamas joms geriau funkcionuoti.

Užkrečiamasis žiovulio aspektas taip pat gali būti pagrįstas remiantis šia teorija. Kuomet vienas grupės narys nusižiovauja, kiti tai instinktyviai interpretuoja kaip neišvengiamą poreikį pačioje artimiausioje ateityje atvėsinti smegenis. Užkrečiamumo ryšys pastebimas ne tik pavyzdžiui tarp šunų ar žmonių, tačiau taip pat tarp žmogaus ir šuns.

Šuo ėda išmatas

Ilgą laiką koprofagija glumino ir varė į neviltį tiek šunelių šeimininkus tiek veterinarijos gydytojus. Deja, nėra efektyvių būdų, kaip kovoti ar sustabdyti šį nemalonų augintinio elgesį. Stebint kasdien įvairias šunų veisles, kurių atstovai kiekvieną savaitę ėsdavo išmatas maždaug apie 10 kartų, paaiškėjo, jog tam tikros veislės tai darydavo dažniau nei kitos. Išmatos labiau traukdavo Labradoro retriverius (10.4 %), auksaspalvius retriverius (5.8 %), basetus (5.5%), Vokiečių aviganius (5.3%) ir Šetlando aviganius (4.7%). 10 % šunų „ragaudavo“ tiktai savo, 32 % – kitų gentainių išmatas. Likusi dalis šiam skirtumui neteikė jokios reikšmės.

Tarp kitų pastebėtų tendencijų galima paminėti, jog labiau ėsti išmatas buvo linkę kalytės; visus šunis daugiau traukdavo šviežios išmatos nei senstelėję; nei jokios elgesio valdymo technikos nei bandymai kompensuoti potraukį kitu maistu, nepadėjo pakeisti šios šunų elgesio savybės.

Laukiame Jūsų atsiliepimų.

Komentuokite.