Tema: Svarbiausia – gyvūnas. Istorijos iš klinikos kasdienybės

  • Kai šunelio gydymas tampa per brangus

    Dar viena istorija iš klinikos kasdienybės. Pasakojimas, deja, ne linksmas, tačiau kviečiantis pasimokyti iš klaidos ir ypač tinkantis tiems, kurie dar tik ketina įsigyti augintinį. Viena iš svarbiausių taisyklių prieš apsisprendžiant namuose laikyti gyvūną yra visapusiškas atsakomybės prisiėmimas už jo sveikatą ir žinojimas, kad kai kuriais atvejais tam gali prireikti neplanuotų finansinių išlaidų. Jeigu to negalėsite suteikti, pagalvokite, ar gyvūnas tikrai bus laimingas kartu su Jumis?

    Žemiau esančioje straipsnio nuotraukoje matysite nuostabųjį baltąjį vakarų Škotijos terjerą, kalytę Snaigę. Nuo parvovirusinio enterito ją gydė mūsų veterinarė Inga Jančiūnaitė. Nors gydymas buvo sėkmingas, tačiau reikalavo iš šeimininkų kantrybės. Šie ėmė skųstis, jog, nepaisant aiškiai pastebimų pagerėjimo ženklų, Snaigė viduriuoja ir neėda jokio maisto. Skundai pamažu peraugo į neviltį ir vieną dieną šuniukas buvo paliktas klinikos globai. Gydytoja Inga šventinėmis dienomis parsinešdavo Snaigę namo, kad ši gautų pilną priežiūrą ir reikiamą gydymą. Kai šunelis pradėjo sveikti ir pamažu ėsti, klinika dar kartą pabandė susisiekti su buvusiais šeimininkais ir pabandė įtikinti atnaujinti ir pratęsti jų draugystę. Snaigė grįžo į savo senuosius namus. Deja, neilgam. Kalytei reikėjo tolimesnio gydymo, medikamentų. Visa tai šeimininkams pasirodė per brangu ir jie Snaigę atidavė atgal veisėjams. Kadangi gyvūnui buvo reikalingas gydymas, jis buvo nuvežtas į kitą veterinarijos kliniką. Po ilgo blaškymosi, neturėdama deramo dėmesio, poilsio ir ramybės, Snaigė nugaišo.

    Istorijos moralo nekartosime, jis per daug paprastas ir elementarus. Tik priminsime, jog norėdami laikyti namuose gyvūną, be papildomų išlaidų, jam taip pat turėsite skirti savo brangaus laiko, dalintis meile bei kantrybe. Būtent tada atsiras tikroji draugystė su augintiniu ir tikrasis gyvūno priežiūros malonumas.

    snaige

  • Cepos svajonė išsipildė. Katytė džiaugiasi naujaisiais namais Šeduvoje

    cepa_6

    Šiandien mūsų svetainėje antrasis pasakojimas skiltyje „Svarbiausia – gyvūnas. Istorijos iš klinikos kasdienybės.“ Maloniais prisiminimais dalijasi veterinarės Inga ir Samira.

    Pažiūrėkite į žemiau esančias nuotraukas ir pabandykite atsakyti į klausimą, ar jose esanti katytė panaši į agresyvų gyvūną? Atsakymą mes beveik žinome. O dabar istorijos tęsinys, kuris prasidėjo ties „Kaivanos“ Aleksoto klinikos slenksčiu vieną eilinės darbo dienos popietę. Būtent dėl agresyvumo ši katytė buvo pristatyta mūsų veterinarams procedūrai, kurios nelaukia ir visais būdais bando išvengti kiekviena Žemės gyva būtybė.

    Skaityti toliau

  • Vienaakio Džiungarijos žiurkėno Čiako istorija

    Vidutinė Džiungarijos žiurkėno gyvenimo trukmė nėra ilga – apie pusantrų metų, tačiau Čiakas savo istorija ir charakteriu parodė, kad net per tokį trumpą laiką galima patirti išties daug ir tuo pačiu įmanoma ilgam užsitarnauti atminimą jį mačiusių ir pažinojusių tarpe.

    Į „Kaivanos“ veterinarijos kliniką šis mielas graužikas atvyko kartu su netikėta ir liūdna žinute. Kadangi sirgo viena akytė, šeimininkas nutarė jį užmigdyti. Klinikos veterinarijos gydytojai atliko reikiamą apžiūrą ir suprato, kad akytės išgelbėti jau neįmanoma, tačiau įvertinę, kad gyvūnėlis jaunas ir energingas, nutarė jį pasilikti. Ilgainiui Čiakas tapo tikru gražuoliu: akytės vieta išdžiūvo ir apaugo kailiuku, o tuo tarpu naujasis pacientas su kiekviena diena ėmė demonstruoti savo neeilinį temperamentą. Geriausiai galėsite jį įvertinti žemiau esančiose nuotraukose, kuriose jis kaip lygus su lygiu šėlsta kartu su kitais, „didžiaisiais“ klinikos pacientais. Labai drąsiai Džiungarijos žiurkėnas elgdavosi su katėmis, t.y. nepaisydamas jokių autoritetų galėdavo grybštelti joms už kojos ar kitaip demonstruoti savo neatremiamą meilumą. Už tokį bebaimį išdykavimą jis ir buvo pramintas Čiaku. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai mergytė, tačiau „Kaivanos“ klinikos nerašytos taisyklės neleidžia keisti vardo, todėl toks ir liko. Vėliau jį priglaudė veterinarijos gydytoja Inga Jančiūnaitė, pas kurią – dėmesio! – Čiakutis išgyveno 3 metus ir 3 mėnesius, tikriausiai rekordinį amžių tokiems gyvūnėliams. Čiako pavyzdys neabejotinai rodo, kad nepaisant menkų negalavimų ar ligų, kiekvienas gyvūnas turi tokias savybes, kurios yra nepalyginamai vertingesnės už bet kokius fizinius trūkumus ir gali praskaidrinti kiekvieno šeimininko kasdienybę.

    Vienaakio Džiungarijos žiurkėno Čiako istorija

    Čiakas pietauja.

    Skaityti toliau